Laimingi vaikai | umumu.lt

Švarūs namai arba laimingi vaikai? Pažaiskime!

Vaikai yra ypatingi, jie nepailsdami gali bėgioti, ritinėtis, statyti smėlio pilis, vedžioti nematomą šuniuką, dėlioti kaladėles ar tiesiog valandų valandas žaisti slėpynes. Žaisdami vaikai lavina pažinimo gebėjimus, mokosi daug įvairiausių dalykų, tokių kaip savęs pažinimas ir emocijų raiška. Mokosi laikytis žaidimų taisyklių, kurios padeda įsisąmoninti elgesio normas, ugdo savireguliacijos įgūdžius, mokosi bendrauti su kitais žaidimo dalyviais ir kurti santykius su jais, gilinasi į konflikto sprendimo strategijas ( pvz. traukinukai susidūrė “nosimis”, ar jie ir toliau stumdysis, ar praleis vienas kitą?).

Šiandien tėveliai skuba savo vaikus mokyti raidelių, skaičiukų, bei siekia, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų skaityti, rašyti bei skaičiuoti. Tėvai nori, jog jų vaikai užsiimtų prasmingomis veiklomis, lavinančiomis jų kognityvinius gebėjimus, talentus. O žaidimas, tiek mažamečiams tiek pirmokėliams ir vyresniems, - labai svarbi vystymosi dalis, kuri lavina intelektą, kalbą, vaizduotę, smulkiąją bei stambiąją motorikas bei leidžia išlaisvinti įvairias emocijas. Žaidimas vaikui, jokiu būdu, ne mokslas ar darbas, -tai naujo, paslaptingo, dar neatrasto pasaulio pažinimo išraiška.

Kada vaikas susiduria su žaidimais?

Vaikas pirmą kartą susiduria su žaidimu dar visai mažytis, būdamas kūdikiu. Na o suaugusio žmogaus užduotis sukurti žaidimų aplinką kūdikiui, kurioje jis turėtų galimybę susipažinti su šia veikla bei pajausti jos teikiamą džiaugsmą. Tai pirmosios dainelės vaikučiui, “katučių“ ,“ kū- kū” žaidimai, vėliau galinėjimasis su tėčiu, kutenimasis su mama, kaladėlių bokštai ir visa kita. Visi šie žaidimai, tik esant šiltam ir draugiškam santykiui tarp tėvų ir vaiko suteikia daug teigiamų emocijų visiems žaidimų dalyviams, stiprina šeimos narių santykius, o dar ir dėl įvairiapusės stimuliacijos - teigiamai veikia vaikučio nervų sistemą. Žaidžiant formuojasi vaiko savivaizdis: koks aš, ką aš galiu, ką moku, ko noriu. Žaidime susitinka realybė su vaizduote, išnyksta ribos tarp žaidimo ir kūrybos. Žaidimo metu pastebimi pirmieji kūrybiniai vaikų sprendimai, kurie vėliau gali paskatinti vaiką atpažinti save menų srity. Tokioje žaidimų aplinkoje vaikas jaučiasi saugus ir gali nevaržomas išreikšti savo jausmus (pvz. žaisdamas su lėlėmis, netikėtai vienai susidūrus su pliušiniu šuniuku, vaikutis pradeda verkti ir vaidina, jog lėlytė išsigando šuniuko, o kita lėlytė gali būti drąsi ir nuvyti gyvūną). Ši įsivaizduojamo žaidimo erdvė padeda formuotis mąstymui, savikontrolei , padeda pažinti savo jausmus bei geriau suprasti emocijų ir elgesio tarpusavio ryšį.

Kokios būna žaidimų formos?

Vaikui augant keičiasi žaidimo formos, 2-3 m. vaikutis žaidžia vienas, statydamas kaladėlių bokštus, mėtydamas kamuoliuką ar stumdydamas mašinėles. Šie žaidimai padeda vaikučiui susipažinti su įvairiomis formomis, dydžiais, svoriais, objekto pastovumo savybėmis ( pvz. net ir numestas/ paslėptas kamuolys – egzistuoja). Na, o kiek vyresni (4-6 m.) - domisi vaidmenų žaidimais ir mėgaujasi bendraamžių kompanija žaidžiant. Vaikai tokiu būdu leidžia sau atitrūkti nuo tikrovės, “pasimatuoja” įvairius socialinius vaidmenis, profesijas, emocines būsenas ir stebi kaip žaidimo dalyviai skirtingai reaguoja žaisdami, kas dar labiau praturtina vaikų socialinę patirtį. Vaikai ima geriau suprasti juos supantį pasaulį, žaidimo metu išmoksta įvairiausių įgūdžių. Mokyklinio amžiaus vaikas norėdamas žaisti su bendraamžiais mokosi laikytis taisyklių, vyraujančių elgesio normų, o taip pat bendraudamas ir derėdamasis dėl žaidimų atranda, jog objektai yra tokie, kokius mato ir supranta jis pats, bet tuo pačiu tokie, kokius mato ir supranta kiti vaikai. Trumpai tariant, vaikas sužino, jog jo požiūris nėra vienintelis, egzistuoja ir daugiau požiūrio kampų. Taip pat vaikas turi galimybes suvokti, jog skirtingi asmenys gali dalykus suprasti kitaip nei jis ir visi požiūriai gali būti teisingi. Šio ypatingo gebėjimo vaiką gali išmokyti tik vaikas.

Ką reiškia žaidimai vaiko gyvenime?

Žaidimas net ir vėliau išlieka labai reikšmingas vaiko ar paauglio gyvenime, pirma - tai spontaniška, kūrybiška, maloni veikla, antra – tai būdas išsiaiškinti kaip veikia pasaulis, trečia – būdas pažinti tarpusavio santykių subtilybes ir kurti bendrumo jausmą. A. Adleris pažymi, jog sveikai asmens raidai ypač svarbu jaustis reikšmingu ir priklausyti grupei. Taigi šeima yra pirmoji grupė, kuriai priklauso vaikas. Bendras žaidimas kuria bendrumo jausmą ir stipriną ryšį su vaiku, vaikas jaučiasi reikšmingas ir mylimas. Tėvai visuomet gali būti šalia ir palaikyti vaiko norą žaisti, dalyvauti vaiko žaidime, o jei reikia ir inicijuoti jį. Mažam vaikui kartais reikia padėti, parodyti kaip galima žaisti, vyresniam – pabūti jo teatro žiūrovu ir stebėtis koks nuostabus aktorius prieš jus, o su paaugliu sužaisti monopolį ir pasidžiaugti tuo, jog esate kartu. Dažnai suaugusieji reikalauja, jog žaidimo metu vaikai laikytųsi tam tikrų griežtų taisyklių ir tvarkos: nesuverstų kambarių, neišmėtytų žaislų, nebėgiotų ir pan. Tuomet vaikai patiria nerimą ir baimę, o tai griauna vaiko norą žaisti ir fantazuoti apie žaidimą, o tuo pačiu – tai stabdo ir kitus reikšmingus vaiko raidai procesus. Tėvai turėtų atrasti būdus, kaip kitaip vaikams perteikti namų taisykles žaidžiant (pvz. vaiką galima išmokyti tvarkytis, renkant kaladėles ir metant po kiekvieno žaidimo į krepšį, arba tvarkytis su daina “ tvarkom tvarkom žaisliukus...”). Žaidimo metu vaikas turi jaustis saugiai, ramiai, jog nevaržomas galėtų pasinerti į žaidimų pasaulį.

Ką turėtų žinoti tėvai?

Ką turėtų žinoti tėvai - tai jog žaidimas yra maloni veikla ir vertingas tik tuomet, kai visiems žaidimo dalyviams malonu jį žaisti. Jei tėvai, žaidžiant žaidimą kartu su vaiku, nesimėgaus juo, vaikas tą labai greitai pajus ir gali pasijusti kaltas dėl to, jog buvimas kartu jus dirgina. Taigi tėveliai, nors trumpam pamirškite tvarką namuose ir pasinerkite į žaidimų pasaulį, juk tai taip linksma! Neveltui sakoma: švarūs namai arba laimingi vaikai!

Psichologė Ieva Lingienė

Tags: