Vaikų auklėjimas šiais laikais populiari ir neišsemiama tema. Didelė dalis šeimų domisi ir stengiasi taikyti pozityvaus auklėjimo principus, demonstruojant meilę, rūpestį bei pagarbą vaikams. Taigi neretai galime išgirsti, jog norint užauginti drąsų, iniciatyvų, ryžtingą, savimi pasitikintį, laimingą ir kūrybingą vaiką - negalima jam sakyti ne. O kaip tuomet galime sakyti?
Vaikas augdamas tyrinėja jį supančią aplinką ir tai daro labai intuityviai, taip kaip jam atitinkamam amžiuje gaunasi ( pvz. būdamas pusės metukų viską kišasi į burnytę, dvejų metukų atidarinėja visus stalčiukus, bando užsiropšti ant įvairiausių paviršių, ketverių – pastebi, jog suaugę skirtingai reaguoja į skirtingą jo elgesį bei pasinaudoja tuo ir pan.). Trumpai tariant, vaikutis susipažįsta su pasauliu ir jo ribomis ir taip tampa to pasaulio dalimi. Tėvai šiame procese vaidina svarbų vaidmenį, jie atsakingi už tai kokį pasaulį vaikutis pažins ir koks jis tame pasaulyje užaugs. Jei tėveliai suformuoja draugišką, palaikančią, rūpestingą aplinką – tai ir pasaulis vaikučiui atrodo būtent toks. Na, o jei atvirkščiai – pasaulis gali atrodyti nestabilus, kupinas pavojų, nedraugiškas ir bauginantis. Kaip tai atrodo kasdienybėje?
Tarkim, jog turime situaciją, kuomet tėvai su mažyliu išeina pasivaikščioti ir vaikas vis nubėga toliau nuo tėvų, taigi tėvai gali susierzinti ir sakyti, jog negalima taip daryti, jei jis bėgs, tai jis pargrius, jį paims dėdė, jis daugiau neis su tėvais pasivaikščioti ir tuomet vaikas supras, jog pasivaikščiojimas nėra maloni veikla – tai pavojinga ir nesaugu, o tėvų reakcija šį jausmą tik sustiprins. Tačiau, jei tėvai vietoj draudimo ir žodžio “negalima“ nukreiptų mažylio dėmesį ir paaiškintų kaip dera elgtis, tai gali būti visai priešinga patirtis. Pavyzdžiui, galima sakyti, jog einant pasivaikščioti svarbu eiti visiems kartu ir neskubėti, tam, jog galėtume pasigrožėti gamta, pasikalbėti, o bėgioti bus galima tuomet, kai ateisime į žaidimo aikštelę arba stadioną.
Antroje situacijoje mažylis kreidelėmis piešia ant sienos, mama tai pastebėjus pagriebia kreideles ir sudrausmina “ ne, negalima”, vaikas išsigąsta, nuliūsta ir supyksta, jog negali piešti. Tuomet mažylis pastebėjęs gulintį šunį pribėga ir trinkteli kelis kart jam per snukį, kol šis pradeda cypti, mama vėl pribėgusi sudrausmina vaikutį “ na ką tu čia darai, negalima šuniuko mušti!”. Vaikas šioje situacijoje susiduria su nemalonia mamos reakcija bei žodžiu “negalima”, kuris uždraudžia toliau tyrinėti pasaulį, viskas ko vaikas imasi sulaukia neigiamo atgarsio. Taigi vaiką supanti aplinka atrodo labai nedraugiška mažyliui, o žodelis “ne” nebetenka prasmės ir galios. Siekiant užauginti iniciatyvų, žingeidų, savarankišką, kūrybišką vaikutį, tokios tėvų reakcijos gali apsunkinti šių savybių formavimąsi.
Tačiau jei mama pastebėjusi, jog vaikutis piešia ant sienos nukreips mažylį suteikiant alternatyvą (pvz. Oho, kaip tau idomu piešti, tačiau ant sienų mes nepiešiame, ateik pas mane, žiūrėk, kokį didžiulį popieriaus lapą aš turiu! Štai kur tu gali piešti. Gal nori, jog tau padėčiau? Galime piešti kartu!). Tokiu būdu vaikas supažins su ribomis, bei išgirs alternatyvas. Tai draugiškas ir pagarbus būdas pasakyti “ne”.
Mažas vaikas nesupranta, jog jo elgesys gali būti netinkamas, taigi tėvai turi vaikui suprantamu, draugišku, pagarbiu būdu paaiškinti kokio elgesio jie tikisi, o tai galima padaryti švelniai nukreipiant vaiko dėmesį ar sudominant vaikutį kita veikla. Jei vaikas ir toliau elgiasi netinkamai – galima pašalinti vaiką iš situacijos, aiškiai nubrėžiant ribas ir paaiškinant, jog taip elgdamasis jis sulauks pasekmių ( pvz. Aš turėjau tave parnešti namo, nes tu vis bėgdavai į gatvę, tai labai nesaugu, ten važinėja automobiliai. Jei nori būti lauke, žaisti reikia kieme.). Ir vis dėl to pasitaiko situacijų, kuomet žodelį “ne” naudoti tėvai privalo. Tai situacijos, susijusios su saugumu, kuriose reikia reaguoti greitai (pvz. kai vaikas stengiasi pagriebti karštos kavos puodelį). Tačiau, jei vaiko elgesys nėra pavojingas nei jam pačiam, nei aplinkiniams -turėtume pademonstruoti savo išradingumą ir būti rūpestingais, skatinančiais tyrinėjimą ir pasaulio pažinimą. O jei pastebite, jog didžioji dauguma “ne“ ir “negalima” susiję su įvairiausių daiktų lietimu, mėtymu ir panašiai – tiesiog patraukite ir paslėpkite visus daiktus, kurių vaikučiui negalima. Pritaikykite aplinką prie vaiko, o ne vaiką prie aplinkos.
Rekomenduojama vadovautis 3 taisyklėm, kaip vaikučiui pasakyti “ne“:
- Nukreipkite dėmesį ir pasiūlykite alternatyvą ar sudominkite kita veikla.
- Jei vaikas nesusidomi ir tęsia netinkamą elgesį – atitraukite jį, pademonstruodami ir paaiškindami, jog toks elgesys netoleruojamas ir sukelia pasekmes.
- “Ne” ištarkite tik tuomet, kai tai tikrai būtina.
Psichologė Ieva Lingienė