Ar žinojote, jog žmogus per valandą išgyvena 30 skirtingų emocijų, o per parą net iki 500, o kai mūsų paklausia – “kaip tu jauties?”, dažnai atsakoma – gerai, normaliai ar blogai. Tai net ne emocija, o būsenos įvertinimas, kuris beveik nieko nepasako, taigi ir suprasti tokius jausmus sudėtinga. Daugelis tėvų nori ir moko savo vaikus pažinti emocijas, jas įvardinti ir tinkamai išveikti, kita dalis tėvų nori, jog jų vaikai mėgautųsi ir demonstruotų tik malonias emocijas, o nemalonias pamirštų ar tuojau pat suvaldytų, nuslopintų. Taip, nemalonias, o ne blogas ar negatyvias. Nėra nei blogų, nei gerų emocijų, nei neigiamų ar teigiamų – yra malonios (džiaugsmas, meilė, laimė, susižavėjimas ir t.t.) ir nemalonios (pyktis, liūdesys, nerimas, baimė ir pan.) ir visos šios emocijos reikalingos bei vertingos. Na ir likusi tėvų grupė – nesidomi savo vaikų vidiniu pasauliu, o tai dažnai reiškia, jog ir jų pasauliu vaikystėje buvo menkai domėtasi. Juk emocinio raštingumo vaikai mokosi iš savo tėvų.

Visų pirma svarbu suvokti, jog emocija – tai automatinė organizmo reakcija į įvairius stimulus ar dirgiklius: daiktus, žmones, aplinką, situaciją, kito asmens reakciją, sąveikas, mintis, kvapą ir t.t. Kiekviena emocija siunčia tam tikrą žinutę, kurią “perskaičius“, išmokstama paleisti ir tinkamai išveikti mūsų kūne susikaupusį emocinį krūvį. Tiesa, net ir suaugusiam ši užduotis gali būti sudėtinga, jei jis nėra pratęs domėtis savimi ir savo jausmais. Na, o vaikų vidinis pasaulis sukasi greičiau nei mūsų, o emocijos lenkia vieną kitą nepailsdamos, ryškiai atsispindėdamos vaikų elgesyje. Taigi, kodėl svarbu tėveliams mokyti savo vaikus emocijų ir kaip tą daryti?

Vaikai, kurie nuo mažų dienų mokomi emocijų pažinimo, supratimo bei valdymo (emocinio raštingumo) – lengviau įveikia iššūkius keliančias situacijas, pasižymi konstruktyviais problemų sprendimo įgūdžiais , lengviau užmezga draugystes, yra empatiškesni, rūpestingesni, atsakingesni, lankstesni bei pozityviau žvelgia į gyvenimą. Na ir atvirkščiai – vaikai, matydami, jog tėvai slopina savąsias emocijas arba nepriima vaiko nemalonių emocijų, tampa nerimastingi, jaučiasi vieniši ir nesaugūs, dažnai nuvertina save ir savo galimybes, pasaulis jiems atrodo nemielas ir kupinas nusivylimų. Augdami susiduria su įvairiomis emocinėmis būsenomis, kurias sunku suprasti ir kontroliuoti bei visa tai atsispindi jų elgesyje. Vyresni vaikai gali jaustis nemylimi ir nuolat neatitinkantys suaugusiųjų lūkesčių, juos gali kankinti depresyvios mintys ir nuotaikos. Šiems vaikams sunku suprasti ne tik savo, bet ir kitų emocijas. Tokius vaikus suaugę linkę vertinti kaip sudėtingus, nevaldomus ir destruktyvius. Galima būtų tęsti ir dar ilgai kalbėti apie begalę pasekmių arba sutelkti dėmesį į tai ką galima daryti, jog vaikas pažintų ir susidraugautų su savo emocijomis.

Taigi, pradėkime nuo to, jog tėvai yra pagrindiniai savo vaikų mokytojai. Vaikai stebi savo tėvus jau nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų, “skaito“ mamos ir tėčio veidus, stebi jų emocijas ir reakcijas. Pvz. 1-2 metų vaikutis svetimoje aplinkoje gali jaustis nesaugiai, tačiau mamos buvimas šalia įgalina mažylį tyrinėti pasaulį, o mamos emocinė reakcija į tam tikras aplinkybes gali suformuoti skirtingas vaiko patirtis. Tarkim vaikas nubėgęs į kitą kambarį, gali išsigąsti, grįžęs pas mamą gali nerimauti, verkti, prašytis ant rankų. Mama reaguojanti jautriai, švelniai - nuramina vaiką ir paaiškina kas su juo vyksta ( pvz. „Ateik, mažiuk, matau išsigandai, bet aš buvau štai čia, kitame kambaryje. Žinau, kad kai nematai manęs pasidaro baisu, bet aš su tavimi, gali mane pakviesti ir aš ateisiu pas tave.“), - mama moko vaikutį suprasti ką jis patyrė ir apsupa jį saugumu. Na, o jei mamos reakcijos nesulaukia arba reakcija atšiauri ir pikta ( pvz. „Na ko čia žliumbi, juk viskas gerai, aš niekur neišėjau, viskas - baik verkt, nes keliausim namo.“) – vaikui pasidaro baugu, neramu ir tokias emocijas mažylis pradeda slopinti arba negalėdamas nurimti verkia, pyksta, muistosi. Tokios patirtys neišmoko vaiko susitvarkyti su savo jausmais, mažylis neišmoksta, jog tokia emocinė būsena yra laikina ir ją galima valdyti. Svarbu žinoti, jog žmogus iki ketverių metų negeba valdyti emocijų, kadangi smegenų centrai atsakingi už emocijų valdymo sritį subręsta tik apie ketvirtuosius gyvenimo metus, todėl mažas vaikas nėra kaltas dėl savo “ožiukų” ar per kraštus besiliejančių emocijų. Jie turi laiko šiai pamokai išmokti, o tėvai turi būti pasiruošę padėti mažyliui nurimti. Mokytis patiems ir mokyti emocijų savo atžalas niekada nebus per vėlu, svarbu to norėti ir pasistengti priimti ir suprasti vaiko išgyvenamas emocijas.

Štai keli būdai kaip galima mokyti vaikus emocijų:

1. Skaitykite knygeles, kuriose pasakos herojai patiria įvairiausias emocijas ir aptarkite jas su vaikučiu, pamąstykite kaip dar galima pasielgti ir kaip pasikeistų herojaus emocinė. Su vyresniais galite žiūrėti filmą, kurio herojų emocijas taip pat galite aptarti.
2. Emocijų kortelės ar iškarpos. Jei neturite kortelių, galima naudoti įvairias žurnalų iškarpas su įvairiausiais žmonių veidais, kurie atspindi skirtingas emocines reakcijas ir traukiant po vieną įvardinti kokia tai emocija bei kada žmogus ją jaučia. Svarbu pasiklausti vaiko kada jis taip jaučiasi? Kas jam padeda nurimti ir pan.?
3. Dalinkitės savo emocijomis šeimoje, papasakokite kas vyksta su jumis, rodykite pavyzdį mažiesiems, jog ir jie jaustųsi saugūs kalbėdamiesi apie savo jausmus su jumis. Pvz. “Aš šiandien labai pavargau darbe, buvo labai sunki diena”, “aš neatėjau vakar, nes supykau ant tavęs, norėjau pabūti viena” ar “ tu atrodai toks patenkintas, mane tai taip pat labai džiugina.”
4. Na o kai mažylis nerimauja, šaukia, pyksta, verkia, liūdi, blaškos – būkite jo atrama ir saugi vieta. Stipriai apkabinkite ir papasakokite, kas vyksta su juo ( pvz. tau dabar labai pikta, nes negali valgyti saldainio. Aš suprantu, jog tau labai norisi ir man labai gaila, jog tu taip jautiesi. Pabūk pas mane, aš tave paglostysiu ir pasūpuosiu.) Na, o su vyresniais vaikais galima sutarti slaptažodį, kurį panaudojus, reikia atlikti tam tikrus veiksmus, kurie galėtų padėti valdant nemalonias, sunkias emocijas ( pvz. sutarkim, kai kažkuris iš mūsų pasakys žodį “širdis”, turime apsikabinti ir 5 sekundes pabūti apsikabinus). Ir po to pasikalbėkite su vaiku kas nutiko, kaip jis jautėsi ir kaip jaučiasi dabar. Padėkite suprasti kokią žinutę siuntė vaiko išgyventa emocija.

Psichologė Ieva Lingienė